عَنْ عَبْدِ اللهِ بْنِ بُسْرٍ رضي الله عنه أَنَّ رَجُلاً قَالَ: يَا رَسُولَ اللهِ إِنَّ شَرَائِعَ الإِسْلاَمِ قَدْ كَثُرَتْ عَلَيَّ، فَأَخْبِرْنِي بِشَيْءٍ أَتَشَبَّثُ بِهِ، قَالَ:
«لاَ يَزَالُ لِسَانُكَ رَطْبًا مِنْ ذِكْرِ اللَّهِ».
[صحيح] - [رواه الترمذي وابن ماجه وأحمد] - [سنن الترمذي: 3375]
المزيــد ...
Abdullah Ibn Busr (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad vienas vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, islamo įstatymų man tapo per daug, todėl pasakyk man ką nors, ko galėčiau laikytis.“ Pranašas pasakė:
„Tegul tavo liežuvis nesiliauja būti drėgnas nuo Allaho atminimo.“
[Sachych] - [Perdavė At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed] - [Sunan At-Tirmidhi - 3375]
Vienas vyras skundėsi Pranašui, kad jam tapo per sunku atlikti papildomus garbinimo veiksmus, nes jis buvo silpnas. Todėl paprašė Pranašo patarimo, kokį lengvą darbą jis galėtų atlikti, kad gautų gausų atlygį ir galėtų jo laikytis.
Pranašas patarė jam visada ir visur nuolat laikyti savo liežuvį drėgną, minint Allahą Visagalį, šlovinant ir dėkojant Jam, prašant atleidimo, maldaujant ir panašiai.