Hadithas: „Kas pamiršta maldą, turi ją atlikti iškart, kai tik ją prisimena; už ją nėra jokio kito išpirkimo, išskyrus tai

عن أنس بن مالك رضي الله عنه عن النبي صلى الله عليه وسلم قال:
«مَنْ نَسِيَ صَلَاةً فَلْيُصَلِّ إِذَا ذَكَرَهَا، لَا كَفَّارَةَ لَهَا إِلَّا ذَلِكَ: {وَأَقِمِ الصَّلاةَ لِذِكْرِي} [طه: 14]».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 597]

Anas Ibn Malik (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Kas pamiršta maldą, turi ją atlikti iškart, kai tik ją prisimena; už ją nėra jokio kito išpirkimo, išskyrus tai. {ir atlik maldas Mano prisiminimui.} [Koranas, sūra „Ta Ha“ 20:14].“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 597]

Paaiškinimas

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atkreipė dėmesį, kad tas, kuris pamiršta atlikti kokią nors privalomą maldą, kol jos laikas baigėsi, turėtų paskubėti ją atlikti, kai prisimins. Ši nuodėmė negali būti pašalinta ir uždengta, nebent musulmonas ją atliks iškart prisiminęs. Korane Allahas tarė: {ir atlik maldas Mano prisiminimui.} [Koranas, sūra „Ta Ha“ 20:14] - tai yra atlik pamirštą maldą, kai ją prisimeni.

Iš hadiso privalumų

1. Tai parodo maldos svarbą ir ragina nebūti aplaidžiu ją atliekant ir kompensuojant.
2. Neleistina tyčia, be pasiteisinimo, atidėlioti maldą po jai skirto laiko.
3. Pramiegojusiam maldą privaloma atlikti pabudus, o pamiršusiam - ją prisiminus.
4. Privaloma iš karto kompensuoti praleistas maldas, nors ir tuo laiku, kai melstis draudžiama.