Hadithas: „Iš tiesų, po mano mirties labiausiai bijau jums šio pasaulio gėrybių ir puošmenų, kurios jums atsivers.“

عَنْ أَبٍي سَعِيدٍ الخُدْرِيَّ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ:
أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ جَلَسَ ذَاتَ يَوْمٍ عَلَى المِنْبَرِ وَجَلَسْنَا حَوْلَهُ، فَقَالَ: «إِنِّي مِمَّا أَخَافُ عَلَيْكُمْ مِنْ بَعْدِي، مَا يُفْتَحُ عَلَيْكُمْ مِنْ زَهْرَةِ الدُّنْيَا وَزِينَتِهَا» فَقَالَ رَجُلٌ: يَا رَسُولَ اللَّهِ، أَوَيَأْتِي الخَيْرُ بِالشَّرِّ؟ فَسَكَتَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ، فَقِيلَ لَهُ: مَا شَأْنُكَ؟ تُكَلِّمُ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلاَ يُكَلِّمُكَ؟ فَرَأَيْنَا أَنَّهُ يُنْزَلُ عَلَيْهِ؟ قَالَ: فَمَسَحَ عَنْهُ الرُّحَضَاءَ، فَقَالَ: «أَيْنَ السَّائِلُ؟» وَكَأَنَّهُ حَمِدَهُ، فَقَالَ: «إِنَّهُ لاَ يَأْتِي الخَيْرُ بِالشَّرِّ، وَإِنَّ مِمَّا يُنْبِتُ الرَّبِيعُ يَقْتُلُ أَوْ يُلِمُّ، إِلَّا آكِلَةَ الخَضْرَاءِ، أَكَلَتْ حَتَّى إِذَا امْتَدَّتْ خَاصِرَتَاهَا اسْتَقْبَلَتْ عَيْنَ الشَّمْسِ، فَثَلَطَتْ وَبَالَتْ، وَرَتَعَتْ، وَإِنَّ هَذَا المَالَ خَضِرَةٌ حُلْوَةٌ، فَنِعْمَ صَاحِبُ المُسْلِمِ مَا أَعْطَى مِنْهُ المِسْكِينَ وَاليَتِيمَ وَابْنَ السَّبِيلِ - أَوْ كَمَا قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ - وَإِنَّهُ مَنْ يَأْخُذُهُ بِغَيْرِ حَقِّهِ، كَالَّذِي يَأْكُلُ وَلاَ يَشْبَعُ، وَيَكُونُ شَهِيدًا عَلَيْهِ يَوْمَ القِيَامَةِ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 1465]

Abu Said Al-Khudri (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė:
Kartą Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant minbaro, o mes susėdome aplink jį. Jis pasakė: „Iš tiesų, po mano mirties labiausiai bijau jums šio pasaulio gėrybių ir puošmenų, kurios jums atsivers.“ Vienas vyras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, argi gėris gali atnešti blogį?“ Pranašas neatsakė, ir žmonės paklausė to vyro: „Kas atsitiko? Kodėl tu kreipiesi į Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam), o jis tau neatsako?“ Tuomet mes pamatėme, kad Pranašui yra siunčiamas apreiškimas. Galiausiai jis atsigavo, nubraukė gausų prakaitą nuo kaktos ir pasakė: „Kur yra tas, kuris uždavė klausimą?“ Atrodė, kad jam patiko jo klausimas. Paskui jis pasakė: „Iš tiesų, gėris neatneša blogį. Tačiau, iš tiesų, tarp to, kas išauga pavasarį, yra tai, kas pražudo ir priartina prie mirties. Išimtis yra tik gyvulys, kuris ėda žalią žolę, kol jo šonai išsipučia, tada guli ant šono prieš saulę, atrajoja, vėl ėda ir vėl ganosi. Iš tiesų, turtas yra žalias ir saldus, ir jis yra nuostabus palydovas musulmonui, jei jis skiria jį našlaičiui, vargšui ar keliautojui. Bet iš tiesų, tas, kuris jį paima be teisės, panašus į tą, kuris ėda, bet nepasisotina, ir jo turtas prieš jį liudys Teismo dieną.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 1465]

Paaiškinimas

Vieną dieną Pranašas sėdėjo ant minbaro, kalbėdamasis su savo kompanjonais, ir sakė:
Iš tiesų, labiausiai po savo mirties bijau jums to, kas jums bus atverta iš žemės palaimų, šio pasaulio žavesio, jo puošnumo ir grožio, taip pat įvairių malonumų, drabužių, pasėlių ir kitų dalykų, kuriais žmonės didžiuojasi dėl jų grožio, nors jie yra trumpalaikiai.
Vienas vyras paklausė: „Juk pasaulietinės gėrybės yra Allaho malonė. Argi ši malonė gali virsti nelaime, išbandymu ar bausme?!“
Žmonės ėmė priekaištauti tam vyrui, pamatę, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nutilo, manydami, jog jo klausimas supykdė Pranašą.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tuo metu Pranašui buvo siunčiamas apreiškimas. Po to jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir paklausė: „Kur tas žmogus, kuris uždavė klausimą?“
Jis pasakė: aš čia.
Pranašas pašlovino Allahą, pagyrė tą vyrą ir tada pasakė: „Iš tiesų, gėris atneša tik gėrį. Tačiau šio pasaulio malonumai nėra grynas gėris, nes jie gali sukelti sumaištį, paskatinti žmones varžytis dėl jų įgijimo ir atitraukti juos nuo siekio amžinojo gyvenimo.“ Po to jis pateikė paaiškinantį palyginimą: „Iš tiesų, pavasario augalai, kurie taip patinka gyvuliams, gali juos pražudyti arba priartinti prie žūties dėl persivalgymo. Išimtis yra gyvulys, kuris ėda žolę, o kai jo šonai prisipildo, atsisuka į saulę, išsituština ar nusišlapina, tada atrajoja ir vėl praryja tai, ką sugrąžino iš skrandžio, o po to grįžta ėsti žolės.
Iš tiesų, šis turtas yra tarsi žalia žolė: jeigu jos suvalgoma per daug, ji gali pražudyti arba priartinti prie žūties. Tačiau jei žmogus apsiriboja nedideliu, iš tikrųjų reikalingu kiekiu, gautu teisėtu būdu, jis jam nepakenks. Toks turtas tampa geru palydovu musulmonui, kuris iš jo duoda vargšui, našlaičiui ar keliautojui. Tam, kuris jį įgyja teisėtu būdu, Allahas suteikia palaimą. O tas, kuris jį įgyja neteisėtai, yra panašus į žmogų, kuris valgo, bet niekada nepasisotina, ir šis turtas liudys prieš jį Teismo dieną.

Iš hadiso privalumų

1. An-Nawawi sakė: „Turto nauda yra tam, kuris gauna jį teisėtai ir išleidžia gėriui.“
2. Pranašo ﷺ pranešimas apie jo bendruomenės ateitį ir apie tai, kas jai bus atverta iš šio pasaulio puošmenų, gėrybių ir pagundų.
3. Vienas iš Pranašo ﷺ mokymo būdų buvo pateikti aiškius palyginimus, padedančius geriau suprasti ir įsisavinti perteikiamą mintį.
4. Skatinama dalytis Allaho suteiktomis malonėmis ir leisti turtą darbams, kurie Jam yra malonūs, taip pat perspėjama dėl beprasmiško turto kaupimo.
5. Iš jo žodžių: „Iš tiesų, gėris neatneša blogio“ suprantama, kad net ir gausus turtas savaime yra gėris. Tačiau jis gali tapti blogio priežastimi, jei dėl šykštumo yra sulaikomas nuo tų, kuriems priklauso, arba išleidžiamas tam, kas nėra leistina. Tai, ką Allahas paskyrė būti gėriu, savaime nėra blogis. Tas pats pasakytina ir atvirkščiai. Vis dėlto baiminamasi, kad žmogus, kuriam suteiktas gėris, gali patirti žalingų pasekmių dėl netinkamo elgesio su tuo, kas jam buvo duota.
6. Nereikėtų skubėti atsakyti, jeigu atsakymas reikalauja apmąstymo.
7. At-Tibi sakė: „Iš šio palyginimo galima išskirti keturias žmonių kategorijas. Pirmoji – tas, kuris valgo visiškai pasiduodamas malonumui, godžiai ir be saiko, kol jo šonai išsipučia. Jis nesustoja ir galiausiai greitai pražūsta. Antroji – tas, kuris taip pat valgo be saiko, tačiau vėliau mėgina kovoti su atsiradusia liga. Vis dėlto liga jau būna įsigalėjusi, todėl jį nugali ir pražudo. Trečioji – tas, kuris taip pat valgo, tačiau iš anksto stengiasi pašalinti tai, kas jam kenkia, ir imasi priemonių atsikratyti žalos. Galiausiai jo padėtis susitvarko. Ketvirtoji – tas, kuris valgo be godumo ir nesaikingumo, apsiribodamas tiek, kiek pakanka alkio numalšinimui ir jėgų palaikymui. Pirmasis pavyzdys atitinka netikintįjį. Antrasis – neapdairų nusidėjėlį, kuris neatsisako nuodėmių ir neatgailauja, kol neateina per vėlus metas. Trečiasis – žmogų, kurio geri ir blogi darbai yra susimaišę, tačiau jis skuba atgailauti, kol atgaila dar priimama. Ketvirtasis – žmogų, kuris nėra prisirišęs prie šio pasaulio turtų ir siekia amžinojo gyvenimo.“
8. Ibn Al-Munir sakė: „Šiame hadise pateikiami puikūs palyginimai. Pirmasis: turto ir jo gausėjimo palyginimas su augalu ir jo augimu. Antrasis: įsigyto turto vartojimo palyginimas su gyvuliu, godžiai ėdančiu žolę. Trečiasis: didelių turto kiekių įsigijimo ir kaupimo palyginimas su neapdairiu valgymu, godumu. Ketvirtasis: išlaidavimo, lydimo didžiulės meilės turtui, vedančio prie kraštutinio godumo, palyginimas su gyvulių paliktomis išmatomis – tai nuostabi užuomina, kad ši turto dalis pagal šariatą laikoma nešvaria jo savininkui. Penktasis: turto kaupimo atsisakymo palyginimas su avių poilsiu, kai jos atsisuka į saulę – tai viena ramiausių ir naudingiausių padėčių, rodanti, kad taip sau suteikiama nauda. Šeštasis: turto kaupiančio, bet neatiduodančio jo teisingai, mirties palyginimas su gyvulių mirtimi, nesugebančių išvengti žalos. Septintasis: turto palyginimas su draugu, kuris bet kurią akimirką gali tapti priešu: dažnai žmonės turtą kaupia ir myli, nenorėdami atiduoti tiems, kam jis priklauso, todėl turtas tampa bausmės priežastimi. Aštuntasis: turto, paimto be teisės, palyginimas su tuo, kas valgo, bet nepasisotina.“
9. As-Sindi sakė: „Dėl gėrio būtinos dvi sąlygos. Pirmoji: įgyti jį teisėtai. Antroji: išleisti jį tinkamai. Jei kurios nors iš šių sąlygų nesilaikoma, tai tampa blogiu... Galima teigti, kad šios dvi sąlygos yra tarpusavyje susijusios, nes žmogui paprastai pavyksta tinkamai išleisti gėrį, jei jis jį iš pradžių įgijo teisėtai.“