Hadithas: „Iš tiesų, po mano mirties labiausiai bijau jums šio pasaulio gėrybių ir puošmenų, kurios jums atsivers.“

عَنْ أَبٍي سَعِيدٍ الخُدْرِيَّ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ:
أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ جَلَسَ ذَاتَ يَوْمٍ عَلَى المِنْبَرِ وَجَلَسْنَا حَوْلَهُ، فَقَالَ: «إِنِّي مِمَّا أَخَافُ عَلَيْكُمْ مِنْ بَعْدِي، مَا يُفْتَحُ عَلَيْكُمْ مِنْ زَهْرَةِ الدُّنْيَا وَزِينَتِهَا» فَقَالَ رَجُلٌ: يَا رَسُولَ اللَّهِ، أَوَيَأْتِي الخَيْرُ بِالشَّرِّ؟ فَسَكَتَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ، فَقِيلَ لَهُ: مَا شَأْنُكَ؟ تُكَلِّمُ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلاَ يُكَلِّمُكَ؟ فَرَأَيْنَا أَنَّهُ يُنْزَلُ عَلَيْهِ؟ قَالَ: فَمَسَحَ عَنْهُ الرُّحَضَاءَ، فَقَالَ: «أَيْنَ السَّائِلُ؟» وَكَأَنَّهُ حَمِدَهُ، فَقَالَ: «إِنَّهُ لاَ يَأْتِي الخَيْرُ بِالشَّرِّ، وَإِنَّ مِمَّا يُنْبِتُ الرَّبِيعُ يَقْتُلُ أَوْ يُلِمُّ، إِلَّا آكِلَةَ الخَضْرَاءِ، أَكَلَتْ حَتَّى إِذَا امْتَدَّتْ خَاصِرَتَاهَا اسْتَقْبَلَتْ عَيْنَ الشَّمْسِ، فَثَلَطَتْ وَبَالَتْ، وَرَتَعَتْ، وَإِنَّ هَذَا المَالَ خَضِرَةٌ حُلْوَةٌ، فَنِعْمَ صَاحِبُ المُسْلِمِ مَا أَعْطَى مِنْهُ المِسْكِينَ وَاليَتِيمَ وَابْنَ السَّبِيلِ - أَوْ كَمَا قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ - وَإِنَّهُ مَنْ يَأْخُذُهُ بِغَيْرِ حَقِّهِ، كَالَّذِي يَأْكُلُ وَلاَ يَشْبَعُ، وَيَكُونُ شَهِيدًا عَلَيْهِ يَوْمَ القِيَامَةِ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 1465]

Abu Said Al-Khudri (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė:
Kartą Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant minbaro, o mes susėdome aplink jį. Jis pasakė: „Iš tiesų, po mano mirties labiausiai bijau jums šio pasaulio gėrybių ir puošmenų, kurios jums atsivers.“ Vienas vyras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, argi gėris gali atnešti blogį?“ Pranašas neatsakė, ir žmonės paklausė to vyro: „Kas atsitiko? Kodėl tu kreipiesi į Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam), o jis tau neatsako?“ Tuomet mes pamatėme, kad Pranašui yra siunčiamas apreiškimas. Galiausiai jis atsigavo, nubraukė gausų prakaitą nuo kaktos ir pasakė: „Kur yra tas, kuris uždavė klausimą?“ Atrodė, kad jam patiko jo klausimas. Paskui jis pasakė: „Iš tiesų, gėris neatneša blogį. Tačiau, iš tiesų, tarp to, kas išauga pavasarį, yra tai, kas pražudo ir priartina prie mirties. Išimtis yra tik gyvulys, kuris ėda žalią žolę, kol jo šonai išsipučia, tada guli ant šono prieš saulę, atrajoja, vėl ėda ir vėl ganosi. Iš tiesų, turtas yra žalias ir saldus, ir jis yra nuostabus palydovas musulmonui, jei jis skiria jį našlaičiui, vargšui ar keliautojui. Bet iš tiesų, tas, kuris jį paima be teisės, panašus į tą, kuris ėda, bet nepasisotina, ir jo turtas prieš jį liudys Teismo dieną.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 1465]

Paaiškinimas

Vieną dieną Pranašas sėdėjo ant minbaro, kalbėdamasis su savo kompanjonais, ir sakė:
Iš tiesų, labiausiai po savo mirties bijau jums to, kas jums bus atverta iš žemės palaimų, šio pasaulio žavesio, jo puošnumo ir grožio, taip pat įvairių malonumų, drabužių, pasėlių ir kitų dalykų, kuriais žmonės didžiuojasi dėl jų grožio, nors jie yra trumpalaikiai.
Vienas vyras paklausė: juk pasaulietinės gėrybės yra Allaho malonė, nejaugi ši malonė gali virsti nelaime, išbandymu ar bausme?!
Ir žmonės ėmė priekaištauti tam vyrui, pamatę, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tyli ir manydami, jog jį supykdė.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Pranašui buvo siunčiamas apreiškimas. Po to jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir paklausė: „Kur tas, kuris uždavė klausimą?“
Jis pasakė: aš čia.
Ir Pranašas pašlovino Allahą ir pagyrė vyrą, ir tada pasakė: „Tikrasis gėris atneša tik gėrį, tačiau šio pasaulio malonumai nėra tyras gėris, nes jie sukelia sumaištį, verčia žmones varžytis dėl jų įgijimo ir atitraukia nuo tikro siekio į amžinąjį pasaulį.“ Po to jis pateikė paaiškinantį pavyzdį, sakydamas: „Iš tiesų, pavasariniai augalai, kurie taip patinka gyvuliams, gali juos pražudyti arba priartinti prie mirties dėl persivalgymo. Išimtis yra tik gyvulys, kuris ėda žolę, o kai jo šonai išsipučia, atsisuka į saulę, išsituština ar nusišlapina, tada grąžina į burną skrandžio turinį, atrajoja ir praryja, ir po to vėl grįžta ėsti žolės.“
Iš tiesų, šis turtas panašus į žalią žolę, kuri, jei jos suvalgoma per daug, gali pražudyti arba priartinti jį prie mirties. Išimtis yra tada, kai žmogus apsiriboja nedideliu, tikrai reikalingu kiekiu, kuris pakankamas ir gautas teisėtu būdu: tokiu atveju jis nepakenks žmogui. Šis turtas tampa geru palydovu musulmonui, kuris dalija jį vargšui, našlaičiui ar keliautojui. Tam, kuris jį gauna teisėtai, Allahas suteikia malonę, o tas, kuris jį gauna neteisėtai, panašus į tą, kuris ėda, bet nepasisotina, ir šis turtas liudys prieš jį Teismo dieną.

Iš hadiso privalumų

1. An-Navavi sakė: „Turto nauda yra tam, kuris gauna jį teisėtai ir išleidžia gėriui.“
2. Pranašo pranešimas apie savo bendruomenės padėtį ir apie tai, kas atsivers jai iš šio pasaulio puošmenų ir pagundų.
3. Tarp Pranašo įpročių buvo pateikti aiškius pavyzdžius, padedančius geriau suprasti mintį.
4. Skatinama dalyti malonę ir leisti turtą Allahui maloniems darbams bei įspėjama nuo beprasmiško turto kaupimo.
5. Iš jo žodžių: „Iš tiesų, gėris neatneša blogio“ seka, kad net gausus turtas yra gėris, o blogiu jis gali tapti, jei atimamas iš tų, kurie jo nusipelno dėl šykštumo, arba jei švaistomas tam, kas nėra leistina. Tai, kam Allahas skyrė būti gėriu, nebus blogiu. Tą patį galima pasakyti ir atvirkščiai. Tačiau kyla baimė, kad tas, kuriam suteiktas gėris, gali patirti jam kenksmingų pasekmių dėl to, kaip jis juo disponuoja.
6. Nereikia skubiai atsakyti, jei atsakymas reikalauja apmąstymo.
7. At-Tibi sakė: „Iš čia galima išskirti keturias kategorijas. Pirmoji – tas, kuris valgo, visiškai pasiduodamas malonumui, godžiai ir be saiko, kol jo šonkauliai išsipučia, nesustodamas, ir galiausiai labai greitai žūsta. Antroji – tas, kuris valgo taip pat, tačiau bando kovoti su liga, bet jau po to, ji įsigali, ir jį nugali bei pražudo. Trečioji – tas, kuris valgo taip pat, tačiau iš anksto stengiasi pašalinti tai, kas jam kenkia, ir stengiasi atsikratyti žalos, ir galiausiai viskas susitvarko. Ketvirtoji – tas, kuris valgo be godumo ir per didelio saiko, apsiriboja tiek, kiek pakanka numalšinti alkį ir sustiprinti jėgas. Pirmasis pavyzdys – netikinčio. Antrasis – neapdairaus nuodėmingo žmogaus, kuris neatsisako nuodėmių ir neatgailauja, kol nebus per vėlu. Trečiasis – žmogaus, kurio geri ir blogi darbai sumaišyti, tačiau jis skuba atgailauti, kol dar priimama atgaila. Ketvirtasis – žmogaus, kuris abejingas pasaulio turtams ir siekia amžinojo pasaulio.“
8. Ibn Al-Munir sakė: „Šiame hadise pateikiami puikūs palyginimai. Pirmasis: turto ir jo gausėjimo palyginimas su augalu ir jo augimu. Antrasis: įsigyto turto vartojimo palyginimas su gyvuliu, godžiai ėdančiu žolę. Trečiasis: didelių turto kiekių įsigijimo ir kaupimo palyginimas su neapdairiu valgymu, godumu. Ketvirtasis: išlaidavimo, lydimo didžiulės meilės turtui, vedančio prie kraštutinio godumo, palyginimas su gyvulių paliktomis išmatomis – tai nuostabi užuomina, kad ši turto dalis pagal šariatą laikoma nešvaria jo savininkui. Penktasis: turto kaupimo atsisakymo palyginimas su avių poilsiu, kai jos atsisuka į saulę – tai viena ramiausių ir naudingiausių padėčių, rodanti, kad taip sau suteikiama nauda. Šeštasis: turto kaupiančio, bet neatiduodančio jo teisingai, mirties palyginimas su gyvulių mirtimi, nesugebančių išvengti žalos. Septintasis: turto palyginimas su draugu, kuris bet kurią akimirką gali tapti priešu: dažnai žmonės turtą kaupia ir myli, nenorėdami atiduoti tiems, kam jis priklauso, todėl turtas tampa bausmės priežastimi. Aštuntasis: turto, paimto be teisės, palyginimas su tuo, kas valgo, bet nepasisotina.“
9. As-Sindi sakė: „Dėl gėrio būtinos dvi sąlygos. Pirmoji: įgyti jį teisėtai. Antroji: išleisti jį tinkamai. Jei kurios nors iš šių sąlygų nesilaikoma, tai tampa blogiu... Galima teigti, kad šios dvi sąlygos yra tarpusavyje susijusios, nes žmogui paprastai pavyksta tinkamai išleisti gėrį, jei jis jį iš pradžių įgijo teisėtai.“