Hadithas: Kai Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) melsdavosi, jis ištiesdavo rankas, kol pasimatydavo jo pažastų oda
عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ مَالِكٍ ابْنِ بُحَيْنَةَ رضي الله عنه:
أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ إِذَا صَلَّى فَرَّجَ بَيْنَ يَدَيْهِ حَتَّى يَبْدُوَ بَيَاضُ إِبْطَيْهِ.
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 390]
المزيــد ...
Abdullah Ibn Malik Ibn Buhaina (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė:
Kai Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) melsdavosi, jis ištiesdavo rankas, kol pasimatydavo jo pažastų oda.
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 390]
Pasilenkdamas (per sudžud) Pranašas ištiesdavo rankas, laikydamas kiekvieną ranką atokiai nuo atitinkamos pusės tarsi du sparnus, kol pasidarydavo matoma jo pažastų odos spalva. Tai yra perdėtas būdas atitolinti rankas ir laikyti jas toli nuo šonų.
Iš hadiso privalumų
- Tokia laikysena, kai rankos laikomos toliau nuo šonų, yra pageidautina per sudžud.
- Neleidžiama tam, kuris meldžiasi už imamo, laikytis šios laikysenos, jei tai trukdo šalia besimeldžiančiam.
- Ši laikysena per sudžud turi daug priežasčių ir privalumų, kai kurie iš jų yra šie: parodyti veržlumą ir susidomėjimą malda; o kai nusilenkiama ant visų sudžud kūno dalių, kiekviena dalis atlieka savo garbinimo dalį. Taip pat buvo pasakyta, kad priežastis yra ta, kad tai labiau primena nuolankumą ir leidžia tinkamiau padėti kaktą ir nosį ant žemės, taip pat leidžia įtraukti kiekvieną kūno dalį atskirai nuo kitų.