عن عُبَادَةَ بن الصَّامتِ رضي الله عنه قال:
بَايَعْنَا رسولَ اللهِ صلى الله عليه وسلم على السَّمْعِ وَالطَّاعَةِ فِي الْعُسْرِ وَالْيُسْرِ، وَالْمَنْشَطِ وَالْمَكْرَهِ، وعلى أَثَرَةٍ علينا، وعلى أَلَّا نُنَازِعَ الْأَمْرَ أهلَه، وعلى أَنْ نَقُولَ بِالْحَقِّ أينما كُنَّا، لا نَخَافُ في الله لَوْمَةَ لَائِمٍ.
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح مسلم: 1709]
المزيــد ...
Ubada Ibn As-Samit (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė:
„Prisižadėjome ištikimybę Allaho Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam), klausytis ir paklusti sunkumų ir lengvumo, noro ir nenoro metu bei ištverti, jei mums bus pakenkta, ir nekovoti su tais, kurie turi valdžią ir sakyti tiesą, kad ir kur būtume, nebijodami niekieno priekaištų.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Muslim - 1709]
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) priėmė iš kompanjonų ištikimybės pažadą už paklusnumą valdovams tame, kas lengva ir kas sunku, turtingumo ir skurdo būsenoje, ir nesvarbu, ar patinka ar nepatinka jų įsakymai, net jei valdantieji teikia pirmenybę sau, o ne pavaldiniams, kalbant apie viešąsias lėšas, pareigas ir panašiai, jie turėtų klausytis ir paklusti jiems, kas gera, o ne maištauti prieš juos. Taip yra todėl, kad nesutarimai ir korupcija, kurie kiltų kovojant su jais, yra blogesni už korupciją, kurią sukelia jų priespauda. Tarp dalykų, dėl kurių jie prisiekė ištikimybę, yra sakyti tiesą, kad ir kur jie būtų, tai darydami būtų nuoširdūs Allahui ir nebijotų tų, kurie jiems priekaištauja.