عَنْ عَائِشَةَ رضي الله عنها قَالَتْ:
فَقَدْتُ رَسُولَ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَيْلَةً مِنَ الْفِرَاشِ فَالْتَمَسْتُهُ فَوَقَعَتْ يَدِي عَلَى بَطْنِ قَدَمَيْهِ وَهُوَ فِي الْمَسْجِدِ وَهُمَا مَنْصُوبَتَانِ، وَهُوَ يَقُولُ: «اللهُمَّ أَعُوذُ بِرِضَاكَ مِنْ سَخَطِكَ، وَبِمُعَافَاتِكَ مِنْ عُقُوبَتِكَ، وَأَعُوذُ بِكَ مِنْكَ لَا أُحْصِي ثَنَاءً عَلَيْكَ أَنْتَ كَمَا أَثْنَيْتَ عَلَى نَفْسِكَ».
المزيد
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė:
Vieną naktį aš prabudau ir nepamačiau Pranašo, ramybė ir Allaho palaima jam, lovoje. Palietusi aplinką tamsoje, prisiliečiau prie jo vertikaliai stovinčių pėdų vidinės dalies, ir jis tuo metu buvo toje vietoje, kur paprastai meldėsi. Tuo metu jis sakė: „O Allahe, aš ieškau prieglobsčio Tavo malonėje nuo Tavo rūstybės, ir Tavo atleidime – nuo Tavo bausmės, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavęs paties. Aš negaliu išvardyti visų pagyrų Tau, kurių Tu esi vertas. Tu esi toks, koks pats Save pagyrei.“
