Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) šiais žodžiais po kiekvienos maldos švęsdavo Allaho vienybę.“
kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarp dviejų nusilenkimų sakydavo: „Allahumma-ghfir li varhamni va afini vahdini varzukni (O Allah, atleisk man, pasigailėk manęs, suteik man saugumą, vesk mane ir aprūpink mane).“
Allahuma inni audhu bika min adhabil-kabr, va min adhabin-nar, va min fitnatil-mahja val-mamat, va min fitnatil-masihid-dadžal
, niekada nepraleisti progos po kiekvienos maldos sakyti: Allahumma aini ala dhikrika va šukrika va husni ibadatik (O Allahe, padėk man Tave atsiminti, Tau dėkoti ir Tave tobulai garbinti).“
„O Allahe, aš ieškau prieglobsčio Tavo malonėje nuo Tavo rūstybės, ir Tavo atleidime – nuo Tavo bausmės, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavęs paties. Aš negaliu išvardyti visų pagyrų Tau, kurių Tu esi vertas. Tu esi toks, koks pats Save pagyrei.“
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įėjo pas mus, ir mes pasakėme: „O Allaho Pasiuntiny, mes išmokome tave pasveikinti, bet kaip turėtume prašyti tau Allaho palaiminimų?
„Yra tam tikrų dalykų, kurių sakytojas - arba atlikėjas - po kiekvienos privalomos maldos niekada nenusivils: tasbih (Subhanallah) trisdešimt tris kartus, tahmid (Alhamdulilliah) trisdešimt tris kartus ir takbir (Allahu Akbar) trisdešimt keturis kartus.“
„Kas po kiekvienos maldos trisdešimt tris kartus šlovina Allahą (subhanallah), trisdešimt tris kartus giria Allahą (alhamdulilliah) ir trisdešimt tris kartus skelbia Allaho didybę (Allahu akbar), tai yra devyniasdešimt devynis kartus, ir užbaigia šimtą sakydamas: La ilaha illallah vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd va huva ala kulli šai-in kadir (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą vienintelį, neturintį partnerio. Jam priklauso valdžia ir šlovė, ir Jis visagalis viskam), jo nuodėmės bus atleistos, net jei jos būtų lyg jūros putos.“
„Kas po kiekvienos privalomos maldos recituoja ajatul-kursi, tam niekas netrukdys patekti į rojų, išskyrus mirtį.“
„Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištiesdavo nugarą po nusilenkimo, sakydavo: „Samia allahu liman chamidah
