Hadithas: „Tas, kuris smogia sau į skruostus, plėšo drabužius ir maldauja džahilijos (ikiislaminio neišmanymo laikotarpio) maldavimais, nėra vienas iš mūsų.“

عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بنِ مَسْعُودٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ قَالَ: قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ:
«لَيْسَ مِنَّا مَنْ لَطَمَ الخُدُودَ، وَشَقَّ الجُيُوبَ، وَدَعَا بِدَعْوَى الجَاهِلِيَّةِ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 1294]

Abdullah Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Tas, kuris smogia sau į skruostus, plėšo drabužius ir maldauja džahilijos (ikiislaminio neišmanymo laikotarpio) maldavimais, nėra vienas iš mūsų.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 1294]

Paaiškinimas

Pranašas uždraudė ir įspėjo dėl kai kurių džahilijos žmonių praktikų, sakydamas: „nėra vienas iš mūsų.“
Pirma: tas, kuris smogia sau į skruostus. Skruostas paminėtas konkrečiai, nes dažniausiai būtent į jį yra smogiama, tačiau draudimas taip pat apima ir smogimą į kitas veido dalis.
Antra: tas, kuris plėšo atvirą drabužio dalį, pro kurią kišame galvą, dėl sunkios kančios ar liūdesio.
Trečia: tas, kuris maldauja džahilijos žmonių maldavimais, kaip, pavyzdžiui, maldauti pražūties ir sunaikinimo, verkti, gedėti ir pan.

Iš hadiso privalumų

1. Grasinimas hadise rodo, kad tokie veiksmai yra iš didžiųjų nuodėmių.
2. Būtina turėti kantrybės susidūrus su nelaimėmis. Draudžiama reikšti nepasitenkinimą dėl Allaho numatytų skausmingų patirčių garsiai verkiant, gedint, nusiskutant plaukus, plėšant drabužius ir pan.
3. Draudžiama mėgdžioti džahilijos laikotarpio papročius, kurie nėra patvirtinti šariate.
4. Liūdėti ir verkti nėra blogai, nes tai neprieštarauja kantrybei Allaho numatytam likimui; veikiau tai yra malonė, kurią Allahas suteikė giminaičių ir artimųjų širdims.
5. Musulmonas turėtų būti patenkintas Allaho sprendimu, o jei nejaučia pasitenkinimo, tuomet privalo rodyti kantrybę.