Hadithas: Niekada nemačiau Pranašo, ramybė ir Allaho palaima jam, taip nuoširdžiai besijuokiančio, kad matytųsi jo gomurio liežuvėlis, jis tik šypsodavosi

عَنْ عَائِشَةَ أُمِّ المُؤْمِنين رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا، قَالَتْ:
مَا رَأَيْتُ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مُسْتَجْمِعًا قَطُّ ضَاحِكًا، حَتَّى أَرَى مِنْهُ لَهَوَاتِهِ، إِنَّمَا كَانَ يَتَبَسَّمُ.
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 6092]

Aiša, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) pranešė:
Niekada nemačiau Pranašo, ramybė ir Allaho palaima jam, taip nuoširdžiai besijuokiančio, kad matytųsi jo gomurio liežuvėlis, jis tik šypsodavosi.
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 6092]

Paaiškinimas

Aiša pasakojo, kad Pranašas niekada nesijuokė perdėtai, kad matytųsi jo gomurio liežuvėlis – minkšta dalis virš gerklės, jis tiesiog šypsodavosi.

Iš hadiso privalumų

1. Pasiuntinys išreikšdavo džiaugsmą ar susižavėjimą šypsena, o ne juoku.
2. Ibn Hadžar sakė: niekada nemačiau jo taip nuoširdžiai besijuokiančio, kad visiškai pasinertų į juoką.
3. Perdėtas juokas ir garsus kvatojimas nėra iš teisiųjų savybių..
4. Perdėtas juokas menkina žmogaus autoritetą ir pagarbą tarp kitų.