عَنْ جَابِرِ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ رضي الله عنهما أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ:
«أُعْطِيتُ خَمْسًا لَمْ يُعْطَهُنَّ أَحَدٌ قَبْلِي: نُصِرْتُ بِالرُّعْبِ مَسِيرَةَ شَهْرٍ، وَجُعِلَتْ لِي الأَرْضُ مَسْجِدًا وَطَهُورًا، فَأَيُّمَا رَجُلٍ مِنْ أُمَّتِي أَدْرَكَتْهُ الصَّلاَةُ فَلْيُصَلِّ، وَأُحِلَّتْ لِي المَغَانِمُ، وَلَمْ تَحِلَّ لِأَحَدٍ قَبْلِي، وَأُعْطِيتُ الشَّفَاعَةَ، وَكَانَ النَّبِيُّ يُبْعَثُ إِلَى قَوْمِهِ خَاصَّةً وَبُعِثْتُ إِلَى النَّاسِ عَامَّةً».
المزيد
Džabir Ibn Abdilliah (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Man buvo suteikti penki dalykai, kurių niekas prieš mane nebuvo gavęs: man buvo suteikta pergalė per baimę iš vieno mėnesio kelionės atstumo; žemė man buvo padaryta mečete ir apsivalymo priemone, tad bet kuris mano bendruomenės žmogus, kuriam ateina maldos laikas, turėtų melstis; karo grobis man buvo padarytas leistinu, nors anksčiau niekam nebuvo leistinas; man buvo suteikta užtarimo teisė; o pranašai anksčiau buvo siunčiami tik savo tautai, o aš buvau siųstas visiems žmonėms.“
