عَنِ أَبِي مُوسَى رضي الله عنه، عَنِ النَّبِيِّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنَّهُ كَانَ يَدْعُو بِهَذَا الدُّعَاءِ:
«رَبِّ اغْفِرْ لِي خَطِيئَتِي وَجَهْلِي، وَإِسْرَافِي فِي أَمْرِي كُلِّهِ، وَمَا أَنْتَ أَعْلَمُ بِهِ مِنِّي، اللَّهُمَّ اغْفِرْ لِي خَطَايَايَ، وَعَمْدِي وَجَهْلِي وَهَزْلِي، وَكُلُّ ذَلِكَ عِنْدِي، اللَّهُمَّ اغْفِرْ لِي مَا قَدَّمْتُ وَمَا أَخَّرْتُ، وَمَا أَسْرَرْتُ وَمَا أَعْلَنْتُ، أَنْتَ المُقَدِّمُ وَأَنْتَ المُؤَخِّرُ، وَأَنْتَ عَلَى كُلِّ شَيْءٍ قَدِيرٌ».
المزيد
Abu Mūsa (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) dažnai sakydavo šią dua:
„Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes, mano neišmanymą, mano perteklių visuose mano reikaluose ir viską, ką Tu žinai geriau už mane. O Allahe, atleisk man mano nuodėmes – tyčines, padarytas netyčia ar juokais – ir visas, kurias aš padariau. O Allahe, atleisk tai, ką padariau, ir tai, ko nepadariau, tai, ką padariau slapta, ir tai, ką padariau viešai. Tu esi Įvertintojas ir Atidedantis. Tu esi Visagalis.“