Hadithas: „Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes, mano neišmanymą, mano perteklių visuose mano reikaluose ir viską, ką Tu žinai geriau už mane. O Allahe, atleisk man mano nuodėmes – tyčines, padarytas netyčia ar juokais – ir visas, kurias aš padariau. O Allahe, atleisk tai, ką padariau, ir tai, ko nepadariau, tai, ką padariau slapta, ir tai, ką padariau viešai. Tu esi Įvertintojas ir Atidedantis. Tu esi Visagalis.“

عَنِ أَبِي مُوسَى رضي الله عنه، عَنِ النَّبِيِّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنَّهُ كَانَ يَدْعُو بِهَذَا الدُّعَاءِ:
«رَبِّ اغْفِرْ لِي خَطِيئَتِي وَجَهْلِي، وَإِسْرَافِي فِي أَمْرِي كُلِّهِ، وَمَا أَنْتَ أَعْلَمُ بِهِ مِنِّي، اللَّهُمَّ اغْفِرْ لِي خَطَايَايَ، وَعَمْدِي وَجَهْلِي وَهَزْلِي، وَكُلُّ ذَلِكَ عِنْدِي، اللَّهُمَّ اغْفِرْ لِي مَا قَدَّمْتُ وَمَا أَخَّرْتُ، وَمَا أَسْرَرْتُ وَمَا أَعْلَنْتُ، أَنْتَ المُقَدِّمُ وَأَنْتَ المُؤَخِّرُ، وَأَنْتَ عَلَى كُلِّ شَيْءٍ قَدِيرٌ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 6398]

Abu Mūsa (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) dažnai sakydavo šią dua:
„Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes, mano neišmanymą, mano perteklių visuose mano reikaluose ir viską, ką Tu žinai geriau už mane. O Allahe, atleisk man mano nuodėmes – tyčines, padarytas netyčia ar juokais – ir visas, kurias aš padariau. O Allahe, atleisk tai, ką padariau, ir tai, ko nepadariau, tai, ką padariau slapta, ir tai, ką padariau viešai. Tu esi Įvertintojas ir Atidedantis. Tu esi Visagalis.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 6398]

Paaiškinimas

Ši toliau pateikta Pranašo dua yra viena iš apimančių viską:
„Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes“ ir mano netinkamus veiksmus, „mano neišmanymą“ ir tai, ką padariau nežinodamas.
„Mano perteklius visuose mano reikaluose“, mano aplaidumą ir mano kraštutinumus.
„Ir viską ką Tu žinai geriau už mane“, Tu tai žinai, o aš pamiršau.
„O Allahe, atleisk man mano nuodėmes, mano tyčines nuodėmes“ - nuodėmes, kurias padariau tyčia ir žinodamas.
„padarytas netyčia ir juokais“ - tai, kas buvo padaryta juokaujant, ir tai, ką padariau abiem atvejais.
„Ir visa tai, ką aš padariau“, nes tai apima minėtas nuodėmes ir ydas.
„O Allahe, atleisk tai, ką aš padariau“ praeityje „ir tai, ko aš dar nepadariau“ ateityje.
„Tai, ką aš padariau slapčia“ „ir tai, ką aš padariau viešai“ ir atvirai.
„Tu esi Įvertintojas ir Atidedantis“ - Tu leidi, kam nori iš Savo kūrinių, pereiti į Savo malonę per Savo vedimą į tai, kas Tau patinka; ir Tu atidedi, kam nori, jį apleisdamas. Niekas negali paankstinti to, ką Tu atidėjai, ir niekas negali atidėti to, ką Tu paankstinai.
„Tu esi Visagalis“, turėdamas absoliutų gebėjimą ir tobulą valią - Tu darai tai, ką nori.

Iš hadiso privalumų

1. Šios dua vertė ir tai, kad turėtume ją sakyti, sekdami Pranašo pavyzdžiu.
2. Švaistymas yra draudžiamas, o švaistantieji bus nubausti.
3. Allahas Visagalis žino žmogų geriau nei jis pats, todėl žmogus turėtų patikėti savo reikalus Allahui, nes jis gali padaryti nuodėmę to nežinodamas.
4. Žmogus gali būti laikomas atsakingu už savo pokštus, taip pat kaip ir už rimtus veiksmus, todėl jis turėtų būti atsargus juokaudamas.
5. Ibn Hadžar Al-Askalani sakė: „Nė viename šaltinyje neradau, kur būtų paminėta šios dua skaitymo vieta. Tačiau dauguma yra susiję su paskutine maldos dalimi. Pranašas įprastai tai sakydavo per naktinę maldą. Taip pat minima - maldos pabaigoje. Tačiau yra skirtingų pasakojimų, ar jis tai sakydavo prieš, ar po taslim (taikos pasveikinimo maldos pabaigoje). Tai yra cituojama formuluotė.“
6. Kyla klausimas, ar Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) darė nuodėmes, dėl kurių reikėjo prašyti atleidimo? Kai kurie teigia, kad jis tai sakydavo iš nuolankumo ir vidinio susilaikymo, arba jis manė, kad trūkumai ir apleistos geros galimybės yra nuodėmės. Taip pat gali būti, kad kalbama apie nuodėmes, padarytas dėl užmaršumo arba prieš jo pranašystę. Taip pat sakoma, kad atleidimo prašymas yra garbinimo aktas, kurį reikia atlikti ne dėl atleidimo, o dėl paties akto. Galiausiai, yra nuomonė, kad tai buvo priminimas ir pamoka jo bendruomenei, kad jie nesijaustų per daug saugūs ir nenustotų prašyti atleidimo.