عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ رضي الله عنه:
أَنَّ رَجُلًا قَالَ: يَا رَسُولَ اللهِ إِنَّ لِي قَرَابَةً أَصِلُهُمْ وَيَقْطَعُونِي، وَأُحْسِنُ إِلَيْهِمْ وَيُسِيئُونَ إِلَيَّ، وَأَحْلُمُ عَنْهُمْ وَيَجْهَلُونَ عَلَيَّ، فَقَالَ: «لَئِنْ كُنْتَ كَمَا قُلْتَ، فَكَأَنَّمَا تُسِفُّهُمُ الْمَلَّ وَلَا يَزَالُ مَعَكَ مِنَ اللهِ ظَهِيرٌ عَلَيْهِمْ مَا دُمْتَ عَلَى ذَلِكَ».
المزيد
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė:
Vienas vyras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, turiu giminaičių, su kuriais palaikau ryšius, bet jie juos nutraukia; aš jiems darau gera, o jie man – bloga; kantriai juos ištveriu, bet jie atsisako manęs.“ Jis atsakė: „Jei esi toks, kaip sakai, tai tarsi maitintum juos karštais pelenais, ir tol, kol taip elgsiesi, turėsi Allahą kaip Gynėją prieš juos.“