عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عَمْرِو بْنِ الْعَاصِ رضي الله عنهما أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَدْعُو بِهَؤُلَاءِ الْكَلِمَاتِ:
«اللَّهُمَّ إِنِّي أَعُوذُ بِكَ مِنْ غَلَبَةِ الدَّيْنِ، وَغَلَبَةِ الْعَدُوِّ، وَشَمَاتَةِ الْأَعْدَاءِ».
[صحيح] - [رواه النسائي وأحمد] - [سنن النسائي: 5475]
المزيــد ...
Abdullah Ibn Amr Ibn Al-As (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakojo, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) dažnai sakydavo maldavimus (dua) šiais žodžiais:
„O Allahe, ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to, kad būčiau nugalėtas skolų, nugalėtas priešų ir nuo mano priešų pasitenkinimo mano nesėkme.“
[Sachych] - [Perdavė An-Nasa-i ir Achmed] - [Sunan An-Nasa-i - 5475]
Pranašas ieškojo prieglobsčio pas Allahą nuo kelių dalykų:
Pirmas: (O Allahe, ieškau prieglobsčio), apsaugos ir globos (pas Tave), o ne pas ką nors kitą, (nuo to, kad būčiau nugalėtas skolos) – jos naštos, sielvarto ir nerimo, ir prašau Tavęs pagalbos ją grąžinti ir atsiskaityti.
Antras: (nugalėtas priešų) – jų pavergimo ir pergalės, ir prašau Tavęs apsaugoti mane nuo jų žalos ir suteikti pergalę prieš juos.
Trečias: (ir nuo mano priešų pasitenkinimo mano nesėkme) bei jų džiaugsmo dėl musulmonus ištinkančių nelaimių ir kančių.