عَنْ أَبي هُرَيْرَةَ رضي الله عنه قَالَ: قَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ:
«مَا مِنْ صَاحِبِ ذَهَبٍ وَلَا فِضَّةٍ، لَا يُؤَدِّي مِنْهَا حَقَّهَا، إِلَّا إِذَا كَانَ يَوْمُ الْقِيَامَةِ، صُفِّحَتْ لَهُ صَفَائِحُ مِنْ نَارٍ، فَأُحْمِيَ عَلَيْهَا فِي نَارِ جَهَنَّمَ، فَيُكْوَى بِهَا جَنْبُهُ وَجَبِينُهُ وَظَهْرُهُ، كُلَّمَا بَرَدَتْ أُعِيدَتْ لَهُ، فِي يَوْمٍ كَانَ مِقْدَارُهُ خَمْسِينَ أَلْفَ سَنَةٍ، حَتَّى يُقْضَى بَيْنَ الْعِبَادِ، فَيَرَى سَبِيلَهُ، إِمَّا إِلَى الْجَنَّةِ، وَإِمَّا إِلَى النَّارِ»
قِيلَ: يَا رَسُولَ اللهِ، فَالْإِبِلُ؟ قَالَ: «وَلَا صَاحِبُ إِبِلٍ لَا يُؤَدِّي مِنْهَا حَقَّهَا، وَمِنْ حَقِّهَا حَلَبُهَا يَوْمَ وِرْدِهَا، إِلَّا إِذَا كَانَ يَوْمُ الْقِيَامَةِ، بُطِحَ لَهَا بِقَاعٍ قَرْقَرٍ، أَوْفَرَ مَا كَانَتْ، لَا يَفْقِدُ مِنْهَا فَصِيلًا وَاحِدًا، تَطَؤُهُ بِأَخْفَافِهَا وَتَعَضُّهُ بِأَفْوَاهِهَا، كُلَّمَا مَرَّ عَلَيْهِ أُولَاهَا رُدَّ عَلَيْهِ أُخْرَاهَا، فِي يَوْمٍ كَانَ مِقْدَارُهُ خَمْسِينَ أَلْفَ سَنَةٍ، حَتَّى يُقْضَى بَيْنَ الْعِبَادِ، فَيَرَى سَبِيلَهُ إِمَّا إِلَى الْجَنَّةِ، وَإِمَّا إِلَى النَّارِ»
قِيلَ: يَا رَسُولَ اللهِ، فَالْبَقَرُ وَالْغَنَمُ؟ قَالَ: «وَلَا صَاحِبُ بَقَرٍ، وَلَا غَنَمٍ، لَا يُؤَدِّي مِنْهَا حَقَّهَا، إِلَّا إِذَا كَانَ يَوْمُ الْقِيَامَةِ بُطِحَ لَهَا بِقَاعٍ قَرْقَرٍ، لَا يَفْقِدُ مِنْهَا شَيْئًا، لَيْسَ فِيهَا عَقْصَاءُ، وَلَا جَلْحَاءُ، وَلَا عَضْبَاءُ تَنْطَحُهُ بِقُرُونِهَا وَتَطَؤُهُ بِأَظْلَافِهَا، كُلَّمَا مَرَّ عَلَيْهِ أُولَاهَا رُدَّ عَلَيْهِ أُخْرَاهَا، فِي يَوْمٍ كَانَ مِقْدَارُهُ خَمْسِينَ أَلْفَ سَنَةٍ، حَتَّى يُقْضَى بَيْنَ الْعِبَادِ، فَيَرَى سَبِيلَهُ إِمَّا إِلَى الْجَنَّةِ، وَإِمَّا إِلَى النَّارِ»
قِيلَ: يَا رَسُولَ اللهِ، فَالْخَيْلُ؟ قَالَ: «الْخَيْلُ ثَلَاثَةٌ: هِيَ لِرَجُلٍ وِزْرٌ، وَهِيَ لِرَجُلٍ سِتْرٌ، وَهِيَ لِرَجُلٍ أَجْرٌ، فَأَمَّا الَّتِي هِيَ لَهُ وِزْرٌ، فَرَجُلٌ رَبَطَهَا رِيَاءً وَفَخْرًا وَنِوَاءً عَلَى أَهْلِ الْإِسْلَامِ، فَهِيَ لَهُ وِزْرٌ، وَأَمَّا الَّتِي هِيَ لَهُ سِتْرٌ، فَرَجُلٌ رَبَطَهَا فِي سَبِيلِ اللهِ، ثُمَّ لَمْ يَنْسَ حَقَّ اللهِ فِي ظُهُورِهَا وَلَا رِقَابِهَا، فَهِيَ لَهُ سِتْرٌ وَأَمَّا الَّتِي هِيَ لَهُ أَجْرٌ، فَرَجُلٌ رَبَطَهَا فِي سَبِيلِ اللهِ لِأَهْلِ الْإِسْلَامِ، فِي مَرْجٍ وَرَوْضَةٍ، فَمَا أَكَلَتْ مِنْ ذَلِكَ الْمَرْجِ، أَوِ الرَّوْضَةِ مِنْ شَيْءٍ، إِلَّا كُتِبَ لَهُ، عَدَدَ مَا أَكَلَتْ حَسَنَاتٌ، وَكُتِبَ لَهُ، عَدَدَ أَرْوَاثِهَا وَأَبْوَالِهَا، حَسَنَاتٌ، وَلَا تَقْطَعُ طِوَلَهَا فَاسْتَنَّتْ شَرَفًا، أَوْ شَرَفَيْنِ، إِلَّا كَتَبَ اللهُ لَهُ عَدَدَ آثَارِهَا وَأَرْوَاثِهَا حَسَنَاتٍ، وَلَا مَرَّ بِهَا صَاحِبُهَا عَلَى نَهْرٍ، فَشَرِبَتْ مِنْهُ وَلَا يُرِيدُ أَنْ يَسْقِيَهَا، إِلَّا كَتَبَ اللهُ لَهُ، عَدَدَ مَا شَرِبَتْ، حَسَنَاتٍ»
قِيلَ: يَا رَسُولَ اللهِ، فَالْحُمُرُ؟ قَالَ: «مَا أُنْزِلَ عَلَيَّ فِي الْحُمُرِ شَيْءٌ، إِلَّا هَذِهِ الْآيَةَ الْفَاذَّةُ الْجَامِعَةُ»: {فَمَنْ يَعْمَلْ مِثْقَالَ ذَرَّةٍ خَيْرًا يَرَهُ، وَمَنْ يَعْمَلْ مِثْقَالَ ذَرَّةٍ شَرًّا يَرَهُ} [الزلزلة: 8].
المزيد
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Kiekvienam, kuris turi aukso ar sidabro, bet neatiduoda to, kas pridera, Teismo dieną iš jų bus padarytos ugninės plokštės, kurios bus įkaitintos pragaro liepsnoje ir jomis bus deginami jo šonai, kakta ir nugara. Kai jos atvės, tai bus kartojama jam dieną, trunkančią penkiasdešimt tūkstančių metų, kol nebus baigtas teismas tarp tarnų ir nebus jam parodytas kelias – į rojų arba į pragarą.“ Kažkas paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, o kaip dėl kupranugarių?“ Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsakė: „Kiekvienas kupranugarių savininkas, kuris nedaro to, kas pridera, ypač jei jis jų nemelžia tą dieną, kai jos ateina prie girdyklos, Prisikėlimo dieną bus parblokštas veidu žemyn priešais šiuos kupranugarius plačioje lygumoje. Kupranugarių bus dar daugiau, nei buvo žemiškajame gyvenime. Visi jie, net ir tas, kuris buvo atjunkytas nuo motinos, mindys jį kojomis ir krims dantimis. Kai paskutiniai jį permins, jam vėl bus sugrąžinti pirmieji. Tai truks dieną, kurios trukmė – penkiasdešimt tūkstančių metų, kol bus baigtas teismas tarp žmonių. Po to jam bus parodytas kelias – į rojų arba į pragarą.“ Kažkas paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, o kaip dėl karvių ir avių?“ Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsakė: „Kiekvienas karvių ir avių savininkas, kuris neduoda to, kas pridera, Prisikėlimo dieną bus parblokštas veidu žemyn priešais šias karves ir avis plačioje lygumoje. Tarp jų nebus nei sulaužytų, nei susuktaragių, nei beragių gyvulių. Jos pradės jį badyti ragais ir mindyti kanopomis. Kai paskutinės per jį pereis, jam vėl bus sugrąžintos pirmosios. Tai truks dieną, kurios trukmė – penkiasdešimt tūkstančių metų, kol bus baigtas teismas tarp žmonių. Po to jam bus parodytas kelias – į rojų arba į pragarą.“ Kažkas paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, o kaip dėl arklių?“ Pranašas (raymbė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Arkliai yra trijų rūšių: kai kurie žmogui tampa nuodėme, kiti – apsauga, o dar kiti – atlygiu. Tie, kurie tampa nuodėme, yra laikomi dėl pasigyrimo, puikybės ar kovai su musulmonais. Tie, kurie yra apsauga, yra laikomi dėl Allaho, o žmogus nepamiršta Allaho teisių į juos. Tie, kurie atneša atlygį, yra laikomi dėl naudos musulmonams Allaho kelyje – žmogus išleidžia juos į ganyklas ir pievas, visa, ką jie ten suėda, jam bus įskaityta kaip geras darbas. Taip pat jam bus įrašyti geri darbai už jų mėšlą ir šlapimą. Jei jie nutrauks virvę ir pabėgs vieną ar du kartus, jam bus įrašyta tiek gerų darbų, kiek jų pėdsakų ir mėšlo. Ir kaskart, kai žmogus ves juos prie upės, ir jie gers iš jos, jam bus įrašyta tiek gerų darbų, kiek jų gurkšnių, net jei jis neturėjo ketinimo juos girdyti.“