عن أبي هريرة رضي الله عنه قال: قال رسول الله صلى الله عليه وسلم:
«إِنَّ أَثْقَلَ صَلَاةٍ عَلَى الْمُنَافِقِينَ صَلَاةُ الْعِشَاءِ وَصَلَاةُ الْفَجْرِ، وَلَوْ يَعْلَمُونَ مَا فِيهِمَا لَأَتَوْهُمَا وَلَوْ حَبْوًا، وَلَقَدْ هَمَمْتُ أَنْ آمُرَ بِالصَّلَاةِ فَتُقَامَ، ثُمَّ آمُرَ رَجُلًا فَيُصَلِّيَ بِالنَّاسِ، ثُمَّ أَنْطَلِقَ مَعِي بِرِجَالٍ مَعَهُمْ حُزَمٌ مِنْ حَطَبٍ إِلَى قَوْمٍ لَا يَشْهَدُونَ الصَّلَاةَ، فَأُحَرِّقَ عَلَيْهِمْ بُيُوتَهُمْ بِالنَّارِ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح مسلم: 651]
المزيــد ...
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Labiausiai slegiančios maldos veidmainiams yra iša ir fadžr maldos. Jei jie žinotų to nuopelnus, jie ateitų jas melstis, net jei tektų šliaužioti. Jau beveik ketinau pakviesti žmones į maldą, ir paskirti vyrą, kuris vestų maldą bei išeiti kartu su kai kuriais vyrais, turinčiais malkų ryšulius, pas žmones, kurie nedalyvauja maldoje, ir sudeginti juos savo namuose ugnimi.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Muslim - 651]
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakoja apie veidmainius ir jų tingumą, kai reikia dalyvauti maldose, ypač iša ir fadžr maldose, ir apie tai, kad jei jie žinotų atlygio dydį už dalyvavimą jose kartu su kitais, jie būtų atėję, net jei tektų šliaužioti kaip kūdikiams ant rankų ir kelių.
. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) vos nenusprendė įsakyti pradėti maldą ir paskirti žmogų, kuris vestų maldą, o tada jis kartu su malkas nešančiais vyrais eitų pas žmones, kurie nedalyvauja maldos susirinkime ir sudeginti juos kartu su savo namais, atsižvelgiant į jų nuodėmės pavojingumą. Tačiau jis to nepadarė, nes namuose gyveno moterys, nekalti vaikai ir kiti, kurie turi pasiteisinimų neatvykti į maldą mečetėje, nes jie nepadarė jokios nuodėmės.