Hadithas: „Nė vienas žmogus neapkaltina kito nedorumu (fusūq) ar netikėjimu (kufr), kad šis kaltinimas nesugrįžtų jam pačiam, jei jo draugas iš tikrųjų nėra toks.“

عَنْ أَبِي ذَرٍّ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ أَنَّهُ سَمِعَ النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَقُولُ:
«لاَ يَرْمِي رَجُلٌ رَجُلًا بِالفُسُوقِ، وَلاَ يَرْمِيهِ بِالكُفْرِ، إِلَّا ارْتَدَّتْ عَلَيْهِ، إِنْ لَمْ يَكُنْ صَاحِبُهُ كَذَلِكَ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح البخاري: 6045]

Abu Dar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant:
„Nė vienas žmogus neapkaltina kito nedorumu (fusūq) ar netikėjimu (kufr), kad šis kaltinimas nesugrįžtų jam pačiam, jei jo draugas iš tikrųjų nėra toks.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Al-Bukhari - 6045]

Paaiškinimas

Pranašas ﷺ perspėjo, kad tas, kuris kitam pasako: „Tu esi nedorėlis (fāsiq)“ arba „Tu esi netikintysis (kāfir)“, ir jei tas žmogus iš tikrųjų nėra toks, tuomet pats kaltintojas tampa labiau vertas šio pasmerkimo, o jo žodžiai sugrįžta jam pačiam. Tačiau jeigu kaltinamasis iš tiesų yra toks, kaip apie jį pasakyta, kaltintojui niekas nesugrįžta, nes jis pasakė tiesą.

Iš hadiso privalumų

1. Draudžiama kaltinti žmones netikėjimu (kufr) ar nedorumu (fusūq) be šariato pagrįstos priežasties.
2. Privaloma patikrinti informaciją prieš teisiant žmones.
3. Ibn Daqiq al-ʿIdas sakė: „Tai yra rimtas perspėjimas tam, kuris apkaltina kurį nors musulmoną netikėjimu, nors jis toks nėra. Tai labai pavojingas dalykas.“
4. Ibn Hadžar Al-Askalani sakė: „Tačiau tai, kad jis (tas, kuris kaltina, jei jis sako tiesą) pats netampa nedorėliu ar netikinčiu, nereiškia, jog sakydamas: „Tu nedorėlis“ jis nepadaro jokios nuodėmės. Čia galimi keli variantai. Jei jis šiuos žodžius pasakė tam žmogui kaip patarimą jam arba kitam asmeniui, aiškindamas jo padėtį, tai leidžiama. Tačiau, jei jo tikslas buvo pažeminti, skleisti blogą gandą apie jį ir tiesiog įskaudinti, tai neleidžiama, nes įsakyta pridengti jį, mokyti ir duoti gerų patarimų, ir kol yra galimybė tai daryti švelniai ir taktiškai, negalima griebtis griežtumo ir smurto, nes tai gali tapti jo suklaidinimo priežastimi ir užsispirimu tame, ką daro, kas būdinga daugeliui žmonių, ypač kai tas, kuris duoda patarimą, yra žemesnio statuso už tą, kuriam patariama.“