عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ بُسْرٍ رَضِيَ اللَّهِ عَنْهُ قَالَ: أَتَى النَّبِيَّ رَجُلٌ، فَقَالَ: يَا رَسُولَ اللَّهِ! إِنَّ شَرَائِعَ الإِسْلَامِ قَدْ كَثُرَتْ عَلَيْنَا، فَبَابٌ نَتَمَسَّكُ بِهِ جَامِعٌ؟ قَالَ:
«لاَ يَزَالُ لِسَانُكَ رَطْبًا مِنْ ذِكْرِ اللَّهِ».
وفي رواية: مِنْ حَدِيثِ مُعَاذِ بْنِ جَبَلٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ: آخِرُ مَا فَارَقْتُ عَلَيْهِ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنْ قُلْتُ: أَيُّ الأَعْمَالِ خَيْرٌ وَأَقْرَبُ إِلَى اللَّهِ؟ قَالَ: «أَنْ تَمُوتَ وَلِسَانُكَ رَطْبٌ مِنْ ذِكْرِ اللَّهِ عَزَّ وَجَلَّ».
[صحيح] - [رواه أحمد والترمذي وابن ماجه وابن حبان] - [الأربعون النووية: 50]
المزيــد ...
Abdullah Ibn Busr (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Kartą vienas žmogus atėjo pas Pranašą, ramybė ir Allaho palaima jam, ir pasakė: ‘O Allaho Pasiuntiny, iš tiesų, islamo įstatymai mums tapo per daug, tad pasakyk mums ką nors visapusiško, ko mes galėtume tvirtai laikytis’. Pranašas atsakė:
„Tegul tavo liežuvis nesiliauja būti drėgnas minint Allahą.“
[Sachych] - [رواه أحمد والترمذي وابن ماجه وابن حبان] - [الأربعون النووية - 50]
Vienas vyras skundėsi Pranašui, kad jam tapo per sunku atlikti papildomus garbinimo veiksmus, nes jis buvo silpnas. Todėl paprašė Pranašo patarimo, kokį lengvą darbą jis galėtų atlikti, kad gautų gausų atlygį ir galėtų jo laikytis.
Pranašas patarė jam visada ir visur nuolat laikyti savo liežuvį drėgną, minint Allahą Visagalį, šlovinant ir dėkojant Jam, prašant atleidimo, maldaujant ir panašiai.