Hadithas: „Žmogaus malda susirinkime yra dvidešimt keliais laipsniais aukštesnė, nei jo malda namuose ar darbe

عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ رضي الله عنه قَالَ: قَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ:
«صَلَاةُ الرَّجُلِ فِي جَمَاعَةٍ تَزِيدُ عَلَى صَلَاتِهِ فِي بَيْتِهِ وَصَلَاتِهِ فِي سُوقِهِ بِضْعًا وَعِشْرِينَ دَرَجَةً، وَذَلِكَ أَنَّ أَحَدَهُمْ إِذَا تَوَضَّأَ فَأَحْسَنَ الْوُضُوءَ، ثُمَّ أَتَى الْمَسْجِدَ لَا يَنْهَزُهُ إِلَّا الصَّلَاةُ، لَا يُرِيدُ إِلَّا الصَّلَاةَ، فَلَمْ يَخْطُ خَطْوَةً إِلَّا رُفِعَ لَهُ بِهَا دَرَجَةٌ، وَحُطَّ عَنْهُ بِهَا خَطِيئَةٌ، حَتَّى يَدْخُلَ الْمَسْجِدَ، فَإِذَا دَخَلَ الْمَسْجِدَ كَانَ فِي الصَّلَاةِ مَا كَانَتِ الصَّلَاةُ هِيَ تَحْبِسُهُ، وَالْمَلَائِكَةُ يُصَلُّونَ عَلَى أَحَدِكُمْ مَا دَامَ فِي مَجْلِسِهِ الَّذِي صَلَّى فِيهِ، يَقُولُونَ: اللهُمَّ ارْحَمْهُ، اللهُمَّ اغْفِرْ لَهُ، اللهُمَّ تُبْ عَلَيْهِ، مَا لَمْ يُؤْذِ فِيهِ، مَا لَمْ يُحْدِثْ فِيهِ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح مسلم: 649]

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:
„Žmogaus malda susirinkime yra dvidešimt keliais laipsniais aukštesnė, nei jo malda namuose ar darbe. Taip yra todėl, kad kai žmogus atlieka apsiprausimą (vudu) ir jį ištobulina, tada eina į mečetę ir niekas jo tam nemotyvuoja, išskyrus maldą, už kiekvieną savo žingsnį, kurį žengia, jis pakeliamas vienu laipsniu ir viena nuodėmė jam ištrinama tol, kol pasiekia mečetę. Taigi, kai jis įeina į mečetę, jis yra laikomas besimeldžiančiu iki tol, kol malda yra ta priežastis, dėl kurios jis dar yra mečetėje. Angelai prašys jam Allaho palaiminimų tol, kol jis yra mečetėje, sakydami: „O Allahe, pasigailėk jo! O Allahe, atleisk jam! O Allahe, priimk jo atgailą! tol, kol jis niekam nepakenks ir nenutrauks savo vudu“."
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Muslim - 649]

Paaiškinimas

Pranašas sako, kad kai musulmonas meldžiasi kongregacijoje, jo malda yra dvidešimt kelis kartus geresnė nei malda namuose ar darbe. Tada jis paminėjo priežastį, sakydamas, kad kai žmogus tobulai atlieka vudu, o paskui išeina į mečetę, nesiekdamas nieko kito, tik maldos, su kiekvienu jo žingsniu jis pakyla vienu laipsniu ir rangu aukščiau, o viena nuodėmė jam ištrinama. Kai jis įeina į mečetę ir sėdi laukdamas maldos, jis gauna atlygį už maldą tol, kol jos laukia, o angelai už jį meldžiasi (su sąlyga, kad jis lieka toje vietoje, kur atliko maldą), sakydami: „O Allahe, pasigailėk jo! O Allahe, atleisk jam! O Allahe, priimk jo atgailą! tol, kol jis nenutrauks vudu arba nepadarys to, kas gali pakenkti žmonėms ar angelams."