Hadithas: „Sidabras už auksą yra riba (palūkanos), nebent keičiamasi vietoje; kviečiai už kviečius yra riba, jei nesikeičiama vietoje; miežiai už miežius yra riba, jei nesikeičiama vietoje; datulės už datules yra riba, jei nesikeičiama vietoje.“

عَنْ مَالِكِ بْنِ أَوْسِ بْنِ الْحَدَثَانِ أَنَّهُ قَالَ: أَقْبَلْتُ أَقُولُ مَنْ يَصْطَرِفُ الدَّرَاهِمَ؟ فَقَالَ طَلْحَةُ بْنُ عُبَيْدِ اللهِ وَهُوَ عِنْدَ عُمَرَ بْنِ الْخَطَّابِ رضي الله عنهما: أَرِنَا ذَهَبَكَ، ثُمَّ ائْتِنَا، إِذَا جَاءَ خَادِمُنَا، نُعْطِكَ وَرِقَكَ، فَقَالَ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ: كَلَّا، وَاللهِ لَتُعْطِيَنَّهُ وَرِقَهُ، أَوْ لَتَرُدَّنَّ إِلَيْهِ ذَهَبَهُ، فَإِنَّ رَسُولَ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ:
«الْوَرِقُ بِالذَّهَبِ رِبًا، إِلَّا هَاءَ وَهَاءَ، وَالْبُرُّ بِالْبُرِّ رِبًا، إِلَّا هَاءَ وَهَاءَ، وَالشَّعِيرُ بِالشَّعِيرِ رِبًا، إِلَّا هَاءَ وَهَاءَ، وَالتَّمْرُ بِالتَّمْرِ رِبًا، إِلَّا هَاءَ وَهَاءَ».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح مسلم: 1586]

Malik Ibn Aus Ibn Al-Hadatan pranešė: ,,aš atėjau paklausti kas iškeis dirhamus? Tuomet Talha Ibn Ubaidillah, buvęs su Umar Ibn Al-Khatab pasakė: „Parodyk mums savo auksą, o kai mūsų tarnas atneš tau sidabrą, ateik pas mus.“ Tada Umar Ibn Al-Khatab pasakė: „Ne, prisiekiu Allahu, tu privalai arba duoti jam jo sidabrą, arba grąžinti jam jo auksą, nes Pranašas, ramybė ir Allaho palaima jam, sakė:
„Sidabras už auksą yra riba (palūkanos), nebent keičiamasi vietoje; kviečiai už kviečius yra riba, jei nesikeičiama vietoje; miežiai už miežius yra riba, jei nesikeičiama vietoje; datulės už datules yra riba, jei nesikeičiama vietoje.“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Muslim - 1586]

Paaiškinimas

Tabij Malik Ibn Aus pasakoja, kad turėjo auksinių dinarų ir norėjo juos iškeisti į sidabrinius dirhamus. Talha Ibn Ubaidillah (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasiūlė: „Duok mums savo dinarus, kad juos apžiūrėtume!“ Paskui pridūrė: „Sugrįžk vėliau, kai ateis mūsų tarnas, ir mes duosime tau sidabro dirhamus.“ Umar Ibn Al-Khatab (tebūnie Allahas juo patenkintas), dalyvavęs tame susitikime, išreiškė nepritarimą tokiai sandorio formai ir prisiekė, kad Talha turi arba iš karto sumokėti sidabrą, arba grąžinti auksą. Umar paaiškino, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė, jog keičiant auksą į sidabrą arba atvirkščiai, sandoris turi būti atliktas nedelsiant, priešingu atveju tai bus riba (neteisėta palūkanų forma), o tokia prekyba bus laikoma negaliojančia. Jis taip pat nurodė, kad vienarūšių prekių mainai, tokių kaip kviečiai į kviečius, miežiai į miežius ar datulės į datules, turi būti atliekami lygiomis sąlygomis – pagal svorį ar kiekį – ir su neatidėliotinu perdavimu; sandorio šalių išsiskyrimas prieš užbaigiant mainus yra nepriimtinas.

Iš hadiso privalumų

1. Šiame hadise minimos penkios prekių rūšys: auksas, sidabras, kviečiai, miežiai ir datulės. Jei sandoris vyksta su ta pačia preke, jo galiojimui būtinos dvi sąlygos: mainai turi būti atlikti iš karto sudarant sandorį ir prekės turi būti vienodo svorio (pavyzdžiui, auksas už auksą), kitaip tai laikoma riba al-fadl (palūkanos dėl kiekio skirtumo). Tačiau jei prekės skirtingos, pavyzdžiui, sidabras už kviečius, būtina viena sąlyga — nedelsiant atsiskaityti sandorio sudarymo metu, kitaip tai laikoma riba an-nasija (palūkanos dėl atidėjimo).
2. „Sandorio sudarymo vieta“ reiškia tą vietą, kurioje vyksta prekybos sandoris – nesvarbu, ar šalys sėdi, eina pėsčiomis, ar važiuoja. O „išsiskyrimu“ laikomas toks išsiskyrimas, kuris pagal žmonių paprotį laikomas išsiskyrimu.
3. Hadise minimas draudimas apima visus aukso tipus – tiek kaldintus, tiek nekaldintus, – taip pat visų rūšių sidabrą, – tiek kaldintą, tiek nekaldintą.
4. Šiuolaikinės valiutos paklūsta toms pačioms taisyklėms kaip ir aukso bei sidabro keitimas. Tai reiškia, kad jei norite iškeisti vieną valiutą į kitą, pavyzdžiui, rialus į dirhamus, valiutų vertės skirtumas leidžiamas abipusiu susitarimu. Tačiau būtina sąlyga – abi valiutos turi būti perduotos iš karto sandorio metu. Kitaip sandoris bus negaliojantis ir laikomas draudžiama riba (palūkanomis).
5. Sandoriai, susiję su palūkanomis, yra draudžiami ir laikomi negaliojančiais, net jei abi pusės tam pritaria, nes islamas gina tiek asmens, tiek visuomenės teises – net jei pats asmuo savanoriškai atsisako šių teisių.
6. Draudžiamų dalykų smerkimas ir pareiga juos sustabdyti tenka tiems, kurie turi tam galimybių.
7. Pateikti įrodymą, smerkiant netinkamą elgesį, yra būtina, kaip tai darė Umar Ibn Al-Khatab.