Hadithas: „Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite

عَنْ ‌حِطَّانَ بْنِ عَبْدِ اللهِ الرَّقَاشِيِّ قَالَ: صَلَّيْتُ مَعَ ‌أَبِي مُوسَى الْأَشْعَرِيِّ صَلَاةً، فَلَمَّا كَانَ عِنْدَ الْقَعْدَةِ قَالَ رَجُلٌ مِنَ الْقَوْمِ: أُقِرَّتِ الصَّلَاةُ بِالْبِرِّ وَالزَّكَاةِ، قَالَ: فَلَمَّا قَضَى أَبُو مُوسَى الصَّلَاةَ وَسَلَّمَ انْصَرَفَ فَقَالَ: أَيُّكُمُ الْقَائِلُ كَلِمَةَ كَذَا وَكَذَا؟ قَالَ: فَأَرَمَّ الْقَوْمُ، ثُمَّ قَالَ: أَيُّكُمُ الْقَائِلُ كَلِمَةَ كَذَا وَكَذَا؟ فَأَرَمَّ الْقَوْمُ، فَقَالَ: لَعَلَّكَ يَا حِطَّانُ قُلْتَهَا؟ قَالَ: مَا قُلْتُهَا، وَلَقَدْ رَهِبْتُ أَنْ تَبْكَعَنِي بِهَا، فَقَالَ رَجُلٌ مِنَ الْقَوْمِ: أَنَا قُلْتُهَا، وَلَمْ أُرِدْ بِهَا إِلَّا الْخَيْرَ، فَقَالَ أَبُو مُوسَى: أَمَا تَعْلَمُونَ كَيْفَ تَقُولُونَ فِي صَلَاتِكُمْ؟ إِنَّ رَسُولَ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ خَطَبَنَا فَبَيَّنَ لَنَا سُنَّتَنَا وَعَلَّمَنَا صَلَاتَنَا، فَقَالَ:
«إِذَا صَلَّيْتُمْ فَأَقِيمُوا صُفُوفَكُمْ، ثُمَّ لِيَؤُمَّكُمْ أَحَدُكُمْ فَإِذَا كَبَّرَ فَكَبِّرُوا، وَإِذْ قَالَ: {غَيْرِ الْمَغْضُوبِ عَلَيْهِمْ وَلا الضَّالِّينَ} [الفاتحة: 7]، فَقُولُوا: آمِينَ، يُجِبْكُمُ اللهُ، فَإِذَا كَبَّرَ وَرَكَعَ فَكَبِّرُوا وَارْكَعُوا، فَإِنَّ الْإِمَامَ يَرْكَعُ قَبْلَكُمْ، وَيَرْفَعُ قَبْلَكُمْ»، فَقَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «فَتِلْكَ بِتِلْكَ، وَإِذَا قَالَ: سَمِعَ اللهُ لِمَنْ حَمِدَهُ، فَقُولُوا: اللَّهُمَّ رَبَّنَا لَكَ الْحَمْدُ، يَسْمَعِ اللهُ لَكُمْ، فَإِنَّ اللهَ تَبَارَكَ وَتَعَالَى قَالَ عَلَى لِسَانِ نَبِيِّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: سَمِعَ اللهُ لِمَنْ حَمِدَهُ، وَإِذَا كَبَّرَ وَسَجَدَ فَكَبِّرُوا وَاسْجُدُوا، فَإِنَّ الْإِمَامَ يَسْجُدُ قَبْلَكُمْ وَيَرْفَعُ قَبْلَكُمْ»، فَقَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «فَتِلْكَ بِتِلْكَ، وَإِذَا كَانَ عِنْدَ الْقَعْدَةِ فَلْيَكُنْ مِنْ أَوَّلِ قَوْلِ أَحَدِكُمُ: التَّحِيَّاتُ الطَّيِّبَاتُ الصَّلَوَاتُ لِلهِ، السَّلَامُ عَلَيْكَ أَيُّهَا النَّبِيُّ وَرَحْمَةُ اللهِ وَبَرَكَاتُهُ، السَّلَامُ عَلَيْنَا وَعَلَى عِبَادِ اللهِ الصَّالِحِينَ، أَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللهُ وَأَشْهَدُ أَنَّ مُحَمَّدًا عَبْدُهُ وَرَسُولُهُ».
[صحيح] - [رواه مسلم]

Hitan Ibn Abdillah Ar-Rakaši pranešė, kad atliko maldą su Abu Mūsa Al-Ašari ir per tašahud, kažkas iš žmonių pasakė: „Malda tapo privaloma kartu su geranoriškumu ir zakiatu.“ Kai Abu Mūsa baigė maldą ir padarė taslim, jis atsisuko į žmones ir paklausė: „Kas iš jūsų taip pasakė? Žmones apėmė tyla. Jis vėl tarė: „Kas iš jūsų taip pasakė?“ Žmones apėmė tyla. Jis pasakė: „O Hitan, galbūt tu tai sakei.“ Hitan atsakė: „Ne, aš to neištariau. Bijojau, kad dėl to gali supykti ant manęs.“ Vienas vyras tarp žmonių pasakė: „Aš tai pasakiau ir neketinau tuo nieko, tik gero.“ Abu Mūsa pasakė: „Ar jūs nežinote, ką turite pasakyti maldoje? Iš tiesų, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) kreipėsi į mus, paaiškindamas mums mūsų suną ir mokydamas mus kaip melstis, sakydamas:
„Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite; kai jis recituoja {bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.} [Koranas, sūra „Al-Faticha“ 1:7], sakykite „amyn“, ir Allahas jums atsakys. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia, jūs po jo taip pat ištarkite takbir, nusilenkite bei pakilkite iš nusilenkimo. Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sako: „Samijal-lahu liman chamidah“, turėtumėte pasakyti: „Allahumma rabbana ualakal-chamd“, ir Allahas jus išgirs, nes Visagalis pasakė Savo Pranašo liežuviu: „Allahas girdi tą, kuris Jį giria. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia kniūbsčia, jūs taip pat darykite, nes imamas nusilenkia ir pakyla prieš jus.“ Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sėdi per tašahud, pirmieji žodžiai turėtų būti: Attachijatu, attajibatu, assalauatu lilliah, assalamu alaika ajjuhan-nabij ua rachmatullahi ua barakatuh, assalamu alaina ua ala ibadil-lliahis-salichyn, ašhadu allia iliaha illiallah, ua ašhadu anna muchammadan abduhu ua rasūluh.“
Sachych - Perdavė Muslim

Paaiškinimas

Kompanjonas Abu Mūsa Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas) meldėsi. Kai jis sėdėjo per tašahud, vienas iš besimeldžiančių už jo pasakė: „Malda tapo privaloma kartu su geranoriškumu ir zakiatu.“ Kai Abu Mūsa baigė maldą, atsigręžė į žmones ir paklausė kas iš jų tai pasakė. Žmonės tylėjo ir nė vienas nekalbėjo. Jis dar kartą pakartojo klausimą ir niekas į jį neatsakė. Abu Mūsa pasakė galbūt Hitan tai pasakė. Taip yra todėl, kad Hitan buvo drąsus ir artimas Abu Mūsai, todėl to įtarimas jam nepakenktų bei kad paskatintų tą, kuris tai pasakė, prisipažinti. Hitan tai paneigė ir pasakė, kad bijotų, jog Abu Mūsa jam už tai priekaištautų. Tada tas žmogus prisipažino ir teigė, jog tai sakydamas neketino nieko blogo. Abu Mūsa, mokydamas jį, pasakė: „Ar tu nežinai, ką turi pasakyti maldoje?!“ Tada Abu Mūsa pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vieną dieną kreipėsi į juos, paaiškindamas šariatą bei mokydamas maldos ir tarė:
„Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite*; kai jis recituoja {bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.} [Koranas, sūra „Al-Faticha“ 1:7], sakykite „amyn“, ir Allahas jums atsakys. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia, jūs po jo taip pat ištarkite takbir, nusilenkite bei pakilkite iš nusilenkimo. Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sako: „Samijal-lahu liman chamidah“, turėtumėte pasakyti: „Allahumma rabbana ualakal-chamd“, ir Allahas jus išgirs, nes Visagalis pasakė Savo Pranašo liežuviu: „Allahas girdi tą, kuris Jį giria. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia kniūbsčia, jūs taip pat darykite, nes imamas nusilenkia ir pakyla prieš jus.“ Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sėdi per tašahud, pirmieji žodžiai turėtų būti: Attachijatu, attajibatu, assalauatu lilliah, assalamu alaika ajjuhan-nabij ua rachmatullahi ua barakatuh, assalamu alaina ua alia ibadil-lliahis-salichyn, ašhadu allia iliaha illiallah, ua ašhadu anna muchammadan abduhu ua rasūluh.“