Hadithas: Aš esu toks, kaip mano tarnas apie Mane galvoja, ir Esu su juo, kai jis Mane prisimena

عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ رضي الله عنه قَالَ:
قَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «يَقُولُ اللهُ عَزَّ وَجَلَّ: أَنَا عِنْدَ ظَنِّ عَبْدِي، وَأَنَا مَعَهُ حِينَ يَذْكُرُنِي، فَإِنْ ذَكَرَنِي فِي نَفْسِهِ ذَكَرْتُهُ فِي نَفْسِي، وَإِنْ ذَكَرَنِي فِي مَلَإٍ ذَكَرْتُهُ فِي مَلَإٍ خَيْرٍ مِنْهُ، وَإِنِ اقْتَرَبَ إِلَيَّ شِبْرًا، تَقَرَّبْتُ إِلَيْهِ ذِرَاعًا، وَإِنِ اقْتَرَبَ إِلَيَّ ذِرَاعًا، اقْتَرَبْتُ إِلَيْهِ بَاعًا، وَإِنْ أَتَانِي يَمْشِي أَتَيْتُهُ هَرْوَلَةً».
[صحيح] - [متفق عليه] - [صحيح مسلم: 2675]

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė:
Pranašas, ramybė ir Allaho palaima jam, sakė: „Allahas, Aukščiausiasis ir Didingasis, sako: ‘Aš esu toks, kaip mano tarnas apie Mane galvoja, ir Esu su juo, kai jis Mane prisimena. Jei jis Mane prisimena savyje, Aš jį prisimenu Savyje; jei jis Mane prisimena susirinkime, Aš jį prisimenu dar geresniame susirinkime. Jei jis priartėja prie Manęs per sprindį, Aš priartėju prie jo per uolektį; jei jis priartėja prie Manęs per uolektį, Aš priartėju prie jo per sieksnį; o jei jis eina pas Mane eidamas, Aš einu pas jį bėgdamas.’“
[Sachych] - [Bendru sutarimu] - [Sachych Muslim - 2675]

Paaiškinimas

Pranašas pranešė, kad Visagalis Allahas sako:
Aš toks, kokios nuomonės apie Mane yra mano tarnas, ir elgiuosi su juo pagal tai, ko jis iš Manęs tikisi, tai yra pagal jo viltis sulaukti Mano atleidimo, ir darau jam tai, ko jis iš Manęs laukia, nesvarbu, ar tai gera, ar kas kita. Aš esu su juo Savo malone, pagalba, vadovavimu, rūpesčiu ir parama, kai jis Mane prisimena.
Ir jei jis prisimena Mane tyliai, savyje, vienumoje, sakydamas tokius žodžius kaip „subhana-Allah“, „la ilaha illa Allah“ ir panašiai, Aš prisiminsiu jį Savyje.
O jei jis Mane prisimena būryje, Aš jį prisimenu didesniame ir geresniame būryje.
Kas priartėja prie Allaho per sprindį, prie to Allahas priartėja daugiau – per uolektį.
O kas priartėja prie Allaho per uolektį, prie to Allahas priartėja per sieksnį.
O jei jis eis pas Allahą, Jis pas jį bėgs.
Kai tarnas siekia priartėti prie savo Viešpaties, Jam paklusdamas ir į Jį susitelkdamas, Visagalis priartina jį dar labiau – kaip atlygį, derantį jo darbui.
Kuo tobulesnis tikinčiojo garbinimas savo Viešpatį, tuo labiau Visagalis priartina jį prie Savęs, nes Allaho malonės ir atlygio gausa pranoksta žmogaus darbus bei pastangas. Iš tiesų, Allaho atlygis viršija tarno darbus tiek kokybe, tiek kiekybe.
Tikinčiojo požiūris į Allahą yra pilnas gerų vilčių, todėl jis stengiasi, skuba ir vis gausina savo gerus darbus, kol susitiks su Allahu.

Iš hadiso privalumų

1. Šis hadisas yra dalis to, ką Pranašas perduoda nuo savo Viešpaties, ir tai vadinama kudsi arba dieviškuoju hadisu. Jo žodžiai ir prasmė yra iš Allaho, tačiau jis neturi unikalių Korano savybių, įskaitant recitavimą kaip garbinimo formą, švaros laikymąsi prieš tai, pateikimą kaip iššūkį netikintiesiems, stebuklingumą ir kt.
2. Al-Adžuri sakė: „Iš tiesų, tiesos žmonės suteikia Visagaliui ir Didžiajam Allahui tik tokias savybes, kurias Jis pats apibrėžė, kurias perdavė Jo Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) ir kurias patvirtino kompanjonai (tebūnie Allahas jais visais patenkintas). Tai yra tų mokslininkų kelias, kurie laikosi Korano ir sunos, nesukurdami naujovių. Sunos šalininkai tvirtina tuos Allaho vardus ir savybes, kuriuos Jis pats apie Save patvirtino, neiškraipydami jų, neatsisakydami, nesistengdami pažinti jų paslaptingos prigimties ir nelygindami jų su kūrinių vardais ar savybėmis. Jie atmeta visa, ką Allahas pats atmetė apie Save, ir nutyli apie tai, kas nėra nei patvirtinta, nei paneigta Jo žodžiuose. Allahas pasakė: {Nėra nieko panašaus į Jį. Ir Jis yra Visa Girdintis, Visa Matantis.}
3. Turėti geras viltis dėl Allaho turi būti derinama su veiksmais. Al-Hasan Al-Basri sakė: „Tikintysis gerai mano apie savo Viešpatį ir todėl atlieka gerus darbus, o nusidėjėlis blogai mano apie savo Viešpatį ir todėl atlieka blogus darbus.“
4. Al-Kurtubi sakė: sakoma, kad „Aš esu toks, kaip mano tarnas apie Mane galvoja“ reiškia tikėjimą, jog jo maldos bus išklausytos, atgaila bus priimta, atleidimo prašymas bus išgirstas, o garbinimo veiksmai bus atlyginti, jei juos atliks pagal sąlygas, tvirtai tikėdamas Allaho tikru pažadu. Todėl reikia rūpestingai vykdyti savo pareigas būnant tikriems, kad Allahas jas priims ir atleis, nes Jis pažadėjo ir niekada nesulaužo Savo pažadų. Tačiau jei žmogus mano arba abejoja, kad Allahas to nepriims ir tai jam nepadės, tai yra nusivylimas Allaho gailestingumu, ir tai yra didžiulė nuodėmė, ir kas miršta tuo tikėdamas, gaus tai, ko tikėjosi. Kaip kai kuriose šio hadiso versijose sakoma: „Tegul Mano tarnas galvoja apie Mane, kaip nori.“ Jis pridūrė: tikėtis atleidimo kartu su nuolatiniu nuodėmių darymu – tai niekas kita, kaip absoliutus neišmanymas ir neapdairumas.
5. Skatinama dažniau prisiminti Allahą ir tyliai ir žodžiu. Tyloje ir širdyje žmogus turi bijoti Allaho, prisiminti Jo didybę, Jo teisę, siekti Jo vilties, garbinti Jį, mylėti Jį, tikėtis iš Jo gėrio ir nuoširdžiai stengtis Jam tarnauti. Taip pat jis turi tarti žodžius: „subhanallah“, „al-hamdu lillah“, „la ilaha illa Allah“, „Allahu akbar“ ir „la haula va la kuvata illa billah“.
6. Ibn Abi Džamra sakė: „Kas prisimins Jį jausdamas baimę, tą Jis apsaugos, o vienišam padės jaustis taip, tarsi jis nėra vienas.“
7. „Šibr“ (sprindis): atstumas tarp mažylio piršto galiuko ir nykščio, kai ranka ištiesinta. „Dhira“ (uolektis): atstumas nuo vidurinio piršto galiuko iki alkūnkaulio. „Baa“ (sieksnis): žmogaus abiejų ištiesintų rankų, viršutinių rankų ir krūtinės plotis, kuris yra keturių alkūnių ilgis.